klabėti

klabė́ti, klãba, -ė́jo intr. 1. bildėti, trinkėti: Kad vėjas trauka, klãba durys J. 2. Ad netvirtai stovėti, klibėti: Vinis arba baslys, netvirtai įkaltas, klãba Sn. | prk.: Liežuvis da klãba (juda plepant), ale jau sylos apleido Grš. 3. K barškėti, tarškėti, kalenti (dantimis): Klabu, griežiu dantimis SD451. Teip spigina, kad dantys klaba MitI67. Ma[n] dantes klaba nuo šalčio Ad. Senis šoka – dantys klaba, jaunimas šoka – žemė dreba Jž. Bet jai kažkodėl taip šalta buvo, jog dantys smarkiai klabėjo I.Simon. 4. prk. plepėti: Seniai jau klãba, kad tave ims į kariauną J. \ klabėti; suklabėti